fbpx

    Jaunos verslininkės idėjos gula į saldžias kalėdines dovanas

    Šiuo metu jaunos verslininkės Gretos Putnaitės įmonėlėje – pats prieškalėdinis darbymetis – čia neišpasakytai gardžius aromatus skleidžia į mažus stiklainėlius pilstoma karamelė. Ir, nėra abejonės, kad jei žmonėms būtų galima ne tik į burną įsidėti šio skanumyno, bet ir į galvas įsikrėsti jo autorės  entuziazmo, verkšlenančiųjų, kad Lietuvoje nėra vietos jaunimui, būtų gerokai mažiau.

    Greta sako neturinti tikslo „čia ir dabar uždirbti milijoną“. Todėl mergina  prieš kurį laiką nesukirto rankomis ir su investuotojais, užsimojusiais pasinaudojant jos žiniomis, vystyti stambią karamelės gamybą. „Mano galva, Lietuvos verslininkų yda – beatodairiškas pelno siekis, nenoras dalytis su komanda ir augti drauge su ja. O mano tikslas – kaip tik tai“, – neabejodama teigia pašnekovė.

    Ji pasakoja pastaraisiais metais nuolat gyvenanti „tarp Kauno ir Vilniaus“. Mat prekyba kokybiškais, inovatyviais, todėl neišvengiamai brangesniais desertais aktyviau vyksta sostinėje, o gamyba – pakaunėje, Aleksandro Stulginskio universiteto inovatyvių verslų inkubatoriuje – Komunikacijos ir technologijų perdavimo centre (KTPC).

    „Viena iš daugelio mūsų veiklų – jauno, veržlaus verslo skatinimas. Specialiai jiems -startuoliams esame parengę bendradarbiavimo planus, kuriuose siekiame teikti ne tik įprastas verslo inkubavimo paslaugas, bet taip pat kurti glaudų bendradarbiavimo ryšį, kuris neretai išauga į naujas verslo idėjas, naujus, inovatyvius produktus ar paslaugas.

    Jaučiamės lyg startuolių „angelai“, kurie vykdami į renginius, parodas, susitikdami su potencialiais partneriais, po savo sparnu neša ne ką kita, o jų išaugintus ir išpuoselėtus produktus. Ne išimtis ir Gretos karameliniai „stebuklai“, kurie drąsiai ir sklandžiai skinasi kelią į Lietuvos smaližių širdis.“ – sako ASU KTPC inovacijų ir technologijų perdavimo vadybininkė Indrė Bručienė.

    „Tiesą sakant, tuo metu, kai iš universiteto laukiau atsakymo, ar mano paraiška bus patenkinta, atostogavau Sicilijoje, bet nerimas neleido atsipalaiduoti ir užmigti net naktį“, – su šypsena prisimena pašnekovė, verslo inkubatoriuje, tokių pačių kaip ji „žalių“ verslininkų kaimynystėje, įsikūrusi kiek daugiau nei prieš metus. Pasak jos, čia šaunu jau vien todėl, kad yra su kuo kolegiškai pasitarti, o iškilus didesnei gamybinei problemai visada galima kreiptis pagalbos į universiteto mokslininkus.

    Gretai vos 25 – eri, tačiau jos į nuosavą verslą atsineštas patirčių bagažas ganėtinai spalvingas, o naujų idėjų sąrašas ir dar spalvingesnis. Merginos nuomone, verslininko stiprybė – kūrybiškumas. Save ji taip pat visų pirma laiko kūrybingu žmogumi. „Besimokydama Kauno Jono Basanavičiaus gimnazijoje lankiau dramos studiją, daugelį metų mokiausi piešimo, buvau aktyvi įvairių renginių organizatorė. Tačiau iš aplinkos nuolat girdėdama frazę, kad iš meno neišgyvensi, atsakingai mokiausi tiksliųjų disciplinų ir ketinau studijuoti mediciną. Laimė, tėtis juto, kad tai ne man, todėl paskatino nueiti pas psichologę pasitarti. O ši ir pasakė, kad turiu ne tik meninę, bet ir verslo gyslelę“, – šypsosi mergina.

    Tuo metu specialistės žodžiais Gretai patikėti buvo sunku, nes, prisipažįsta esanti  vienturtė, kuriai iki tol gyvenime visi akmenėliai buvo nurankiojami nuo tako. Todėl pačiai savarankiškumo ir drąsos stigo. Atsisakiusi medicinos, bet puikiai mokiusis chemijos, Greta galiausiai pasirinko maisto technologijos studijas. „Maisto gamyba man visada asocijavosi su spalvomis ir kūryba. Be to, pasirinkta specialybė leido manyti, kad dirbsiu ramų darbą kokioje nors maisto perdirbimo įmonėje. Tačiau tikras perversmas galvoje įvyko pagal studentų mainų programą pusmečiui išvažiavus studijuoti į Prahą. Ten ėmiau galvoti, ką iš tiesų noriu veikti gyvenime ir priėjau prie išvados, kad darbo rutina, motyvacijos stoka, priežasties nebuvimas apdovanoti save tebūnie ir už nedideles pergales, mane sužlugdytų,“ – atvirai dėsto pašnekovė.

    Tad grįžusi į Lietuvą Greta ėmė artimą draugę raginti: „Darom ką nors!“ Pašnekovė prisipažįsta, kad šiandien tas „kas nors“ jai „šiaušia plaukus“. Mat merginos tiesiog namų virtuvėje pradėjo gaminti datulių džemą, įvairias užtepėles, dabar gaminamos karamelės „protėvį,“ ir visa tai socialiniame tinkle pradėjo siūlyti įsigyti draugams, o vėliau ir draugų draugams. „Net minčių nebuvo, kad ant stiklainių būtina bent jau užklijuoti produktų maistingumo lenteles, nurodyti jų galiojimo laiką. Žodžiu, žiūrint šiandienos akimis tai buvo visiška avantiūra, tačiau ji užaugino sparnus“,  – šypsosi karamelės gamintoja.

    Deja, universitete artėjant diplominio darbo rengimo metui, į kurį Greta žiūrėjo itin atsakingai, draugių verslas natūraliai nusilpo. Tačiau ne mintis apie išties kokybiškos karamelės gamybą merginos galvoje. Su šia tema siejosi ir jos diplominis darbas. Karamelė ir diplominis darbas tapo lemtingu duetu. „Buvo situacijų, kai vienu metu trys profesoriai subedę žvilgsnius stebėjo kunkuliuojantį karamelės puodą, ieškodami atsakymo, kaip pagaminti ją kokybišką, norimos konsistencijos ir kokios įrangos tokiai gamybai reikia“,  – prisimena mergina.

    Gretos idėja buvo ne šiaip gaminti karamelę iš sutirštinto pieno, grietinėlės ir cukraus, o sukurti jos gamybos liniją su uogomis, džiovintais vaisiais, riešutais. „Liofilizuoti pagardai gerokai išaugina produkto kainą, tačiau įsitikinome, kad jų naudojimas  – vienintelis teisingas sprendimas. Liofilizacijos metu  produktas pirmiausia užšaldomas labai žemoje temperatūroje, vėliau išdžiovinamas vakuumo aplinkoje. Tam reikalinga įranga yra brangi, tačiau taip išsaugomas produkto maistingumas, skonis, aromatas, spalva. Bandžiau eksperimentuoti ir su pigesnėmis šviežiomis, taip pat džiovintomis uogomis. Tačiau pastarosios nėra aromatingos, o šviežios net ir saldžioje terpėje greitai ima pelyti“, – inovatyvaus produkto kūrimo niuansus komentuoja pašnekovė.

    Pirmą kartą ASU verslo inkubatoriuje pagaminta karamele Greta prekiavo Klaipėdoje, Jūros šventės metu. Pirkėjai jos gaminius, pašnekovės žodžiais, tąsyk „nunešė“ vos ne su visu prekystaliu. Tai paskatino gaminti daugiau ir prekiauti įvairių renginių, mugių metu. Netrukus Gretos gaminamos karamelės turėtų pasirodyti ir vieno didžiųjų šalies prekybos centrų natūralių produktų skyriuose.

    Šiuo metu unikalios karamelės gamintojos komandoje dirba trys darbuotojos – „firmos paslaptį sauganti“ virėja ir dvi pagalbininkės – Aleksandro Stulginskio universiteto studentės.  Pati Greta užsiima vadyba, logistika ir naujų idėjų generavimu. Artimiausiuose merginos planuose – naujos linijos produktų be pridėtinio cukraus gamyba.

    „Man labai patinka pačiai betarpiškai bendrauti su pirkėjais. Sakyčiau, tai  – „vežančioji“ mano veiklos dalis, kai gali imti iš žmogaus pinigus už kokybišką vienetinę prekę drąsiai žiūrėdamas jam į akis. Todėl man reikia ne fabriko su tonomis vienodos produkcijos, o kūrybos džiaugsmo. Tą, beje, pastebi ir pirkėjai, į rankas imdami produktą meniškai apipavidalintoje pakuotėje“, – kalba G. Putnaitė. O paklausta, kodėl artėjančiai kalėdinei prekybai ruošiamus karamelės indelius puošia subtilus grafikos darbelis, kuriame vaizduojamas dviratis, mergina atsakymo neieško: dviratis simbolizuoja idėją judėti pirmyn.

    Straipsnį taip pat galite rasti l24.lt